Reikėtų patarimo. Turiu 6 metų vaiką, kurio negaliu atitraukti nuo kompiuterinių žaidimų. Iš vienos pusės šitoks jo elgesys duoda daugiau laisvalaikio tau pačiam, lengvesnė vaiko kontrolė, tačiau iš kitos pusės smarkiai krito jo regėjimas, sumažėjo draugų. Bandžiau taikyti įvairias alternatyvas: premija už aktyvų poilsį ne prie kompiuterio (bet jis tinginys todėl nepasiteisino), bandžiau pratinti prie hobio, jei tiksliau modeliavimo (nupirkau modelį, taip suteikdamas jam pasirinkimo laisvę - tai pasiteisino, bet bijau, kad netsibostų). Gal kas turite kitų pasiūlymų kaip užimti vaiką?

Visų pirmą išjunkti kompą-visam ir griežtai, be kompromisų JO pripratinimui prie kitokio laivalaikio turi pats užsiimti kiek įmanoma, kad ir per pykčius- o jų tikrai bus pradžioj- tegul jis padeda namų ruošoj, malkas skaldo. Jam turbūt kokie 12m., tuoj prasidės paauglystė, arba jau prasideda -jis į kompą gali bėgti dėl nesutarimų tarp bendraamžių , gal tiesiog yra nevertinamas, "ne chebroj".
Kad jo kaip besiformuojančio patinėlio netraumuot, siūlau varyt jį į kovos menus, regbį, karinę stovyklą ir pan. Pakeitęs aplinką, pabendravęs su kt paaugliukais, sustiprėjęs fiziškai jis turėtų atgaut savivertę ir pasitikėjimą.
Mūsų jaunėlis turėjo tokių problemų, tad teko praktiškai naudoti išvardytus patarimus. Suveikė.

Man regis jam dar reikia atrasti patį save . Aš, pavyzdžiui, vaikystėje labai mėgau ką nors kurti. Piešdavau visokiausius piešinius, buvau net pradėjęs leisti tokį periodinį galvosūkių leidinį. Tiesa, mano brolis turbūt buvo vienintelis, kuris jį skaitė .
Vėliau, kuomet man buvo kažkur 11 metų, tėvai įsigijo kompiuterį. Kol neturėjome žaidimų, tol visai dar naudingas dalykas buvo. Su broliu, naudodamiesi PowerPointu, kūrėme tokį multfilmą apie vėžliukus nindzes . Ir šiaip buvo puiku proga bent jau su Ofisu išmokti kažką daryti. Žinoma, nemąsčiau aš tuomet, kas čia man naudonga, o kas ne. Tiesiog dariau tai, kas atrodė įdomu. Kuomet įsigijome porą žaidimukų, tai, dabar geriau pagalvojus, prasidėjo didysis laiko švaistymas. Lieku dėkingas tėvams, kurie, dėl pasirinktų elektros tarifų, kompiuteriu naudotis leisdavo tik savaitgaliais.

O šiandien turiu dar vieną mažąjį brolį (jam 10 metų). Jis taip pat sėdi prie kompiuterio kiauras dienas, jau turi įsigijęs akinius ir netgi vieną kartą juos keitė į stipresnius. Nedažnai jį matau, tačiau kuomet jį matau, visuomet jam siūlau išspręsti vieną kitą matematikos uždavinį . Anksčiau jam tai visai patikdavo, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau 'pasirašo'.

Iš tiesų pritariu kukučiui. Atimkit iš jo kompiuterį. Galbūt jis jau anksčiau rodė kokį nors susidomėjimą kam nors kitam?

O štai iš manęs niekas kompiuterio neatėmė. Kompiuteriu žaidžiu jau nuo šešių metų. Iki dvylikos metų tai buvo tarsi mano "angelas sargas", vietoj to kad eičiau su draugais bambioškes sprogdint, bandyt rūkyt, aš žaisdavau žaidimus, bet ir kiemo nepamiršdavau, netgi atvirkščiai, kieme daugiau laiko praleisdavau, todėl vyravo savotiškas balansas (o tada ir vieno kambario bute gyvenom, todėl kontrolė didesnė buvo).

Kai dvylikos metų persikraustėm į nuosavą namą gyvent, viskas galima sakyti ir prasidėjo. Turėjau savo kambarį, pirmą kartą pabandžiau pažaisti naktį, pavyko. Trylikos su puse gavau internetą, tada dar labiau "užsikabliavau", be to naujoj gyvenvietei bendraamžiai buvo gana agresyvūs ir nedraugiški, todėl bendravau tik su vienu-dviem žmonėmis, kurie irgi buvo savotiškai priklausomi nuo kompiuterio. Dažniausiai išeidavom diena į kiemą, o vakarais žaisdavom kompu, pamokų beveik neruošdavau...

Iki šešiolikos dėl to nesukau sau galvos, bet kai jau pakankamai subrendau, supratau kad žlugdau savo gyvenimą (tuo metu jau beveik su niekuom iš kiemo nebendravau (tik su tais su kuriais žaisdavau per internetą žaidimus), todėl visą laisvą laiką dažniausiai praleisdavau prie kompiuterio). Žinoma, nebuvau absoliutus namiseda, kai tik turėdavau progą, lėkdavau į kiemą, tik va tų progų mažai būdavo...

Taigi nuo šešiolikos pradėjau kovoti su šia priklausomybe. Tėvai man nelabai padėjo, nors ir prašiau jų pagalbos (aš suprantu kad jiems apsimoka kai aš sėdžiu prie kompo, nes tada manęs beveik kontroliuot nereikėdavo, visada būdavau "po ranka"). Ko tik nebūdavo, ištrindavau visus žaidimus, ištrindavau visus savo žaidimo personažus, ir padėdavo trumpam laikui (nuo savaitės iki trijų mėnesių), bet galiausiai vėl grįždavau, nes nerasdavau kas galėtu man pakeisti kompiuterį (turbūt pagalvosite kad niekada neturėjau merginos... Turėjau dvi, su viena draugavau nuo 12 iki 15 metų, su kita nuo 15 iki 16, tada būdavo bent kokia kompo alternatyva)...

Ir štai taip iki dabar. Kiekvieną vakarą atsigulu su mintimi, jog nebejungsiu kompiuterio (ko tik nebūdavo, ir laidus tėvams atiduodavau, ir passwordus prašydavau kad uždėtų, bet nepadėdavo), bet kitą rytą vėl sėsdavau prie jo.


Reziume: Nepasakyčiau kad tapau visiškas nevykėlis. Regėjimas kol kas puikus 1.0/1.0. Mokyklą baigiau su 8.36 vidurkiu. Nerūkau. Retkarčiais pasportuoju. Retkarčiais išgeriu. Ir šiaip stengiuosi būti su visais tolerantiškas ir mandagus, todėl visi mane vadina geru pašnekovu ir žmogumi... Turiu tik vieną, bet labai gerą ir patikimą draugą, svarbu gi ne kiekybė o kokybė. Žinoma, per visą tą ištisini sėdėjimą namie, vyko "trintis" su tėvais, todėl dabar aš nelabai pasitikiu savimi (čia tėvai pasistengė, jie pas mane perfekcionistai šiokie tokie, ir todėl labai stipriai mane nuvertina už kiekvieną klaidą, o visi tie nuvertinimai ir netgi sakyčiau savotiškos pašaipos man tokį kompleksą ir išugdė), neesu toks nepriklausomas kaip aplinkinis jaunimas (nemoku pasakyti tėvams NE, nemoku neatsiklausęs jų išvaryti kur nors kad ir pvz su nakvyne ar panašiai nes žinau kas po to manęs laukia, o kadangi namie praleidžiu didžiąją savo laiko dalį tai man būna tikras pragaras), neesu labai savarankiškas (nes mano teorija, daryk tik tai kas tau būtina, o kai dažniausiai valgyt man būna pagaminama nepaprašius, dėl maisto gaminimo ir nesuku sau galvos. Ir t.t. su kitais darbais, bet nemanau kad tai didelė problema, kai man kažko prireikia aš labai greit išmokstu (pvz pečiaus kūrenimas šią žiemą, pradžioj nemokėjau, bet kai supratau kad sėdėsiu šaltyje, labai greit išmokau))

Rodos viskas apie mane. Kitaip sakant, kompiuteris stipriai pakeitė mano gyvenimą. Tik klausimas, ar į gerąją ar į blogąją pusę?

Mano situacija beveik identiška Hypocrite. Šiaip pats žaidimas kompu nėra didelė yda dvasine prasme. Svarbu, kad tai būtų su kažkuo derinama. Pavyzdžiui, mane tampė po muziejus, kišdavo istorines ir fantastines knygas, rodydavo rusiškus istorinius filmus apie Antrą PK, be to, buvau užsikrėtęs lego manija, kas, mano manymu, skatina kūrybingumą. Na, tada ir į pačius kompiuterinius žaidimus ėmiau žiūrėti kitaip. Man kiekviena partija būdavo tarsi atskiras siužetas, kario gyvenimo istorija, o ne vien bukas žaidimas dėl paties žaidimo. Be to, pats ėmiau domėtis istorija (kadangi žaisdavau strateginius žaidimus apie viduramžius), nuo 6 kl. retai iš istorijos kada 9 turėjau. Po to žaisdamas fantastinius žaidimus ėmiau klausinėti, "o kas jeigu?" Taip persimečiau ant filosofijos. Žodžiu, jei ne kompas, tai, kaip tipinis asfalto vaikas, turbūt būčiau suvalgytas popso kultūros.
Aišku, tai turėjo ir neigiamų pasekmių: suprastėjo regėjimas (-1,2), tapau gana intravertiškas, be to, susiformavo tinginystė buities darbams (pvz., neapkenčiu siurbimo) ir šiaip, kaip Hypocrite rašė, kadangi viskas paduodama, tai nieko daryt nereikia, todėl buityje esu totalus infantilas.

Aš nemanau, kad radikalus kompo atjungimas duos teigiamus rezultatus. Greičiau tik padidins įtampą, be to, nežinia net kas geriau: kompas ar trinimasis gatvėj su kokiais degradais. Tiesiog tą reikia kažkaip protingai išnaudot, sužadint smalsumą pažinimui. Modelių alternatyva bent man atrodo tikrai viliojančiai. Nors čia gal psichologas labiau patart galėtų.

Niekada nebuvau priklausomas nuo žaidimų, tačiau iki šiol žaidžiu MMORPG. Tiesiog manau, kad geresnis užsiėmimas, nei teliką su kambariokais žiūrėt. Galbūt jis nieko nelavina, o pats žaidimas yra kvailas, tačiau jis man suteikia malonumą, o pora valandų vakarais, galiu sau tai leisti.

Ištikrųjų tai didelė šių dienų problema. Apskritai jį uždrausti, manau netikslinga, nes jo ateityje vaikui tikrai reikės...todėl siūlyčiau vaikui duoti jį naudoti tik pagal paskirtį ir supažindinti su jo galimybėmis, o ne laisvalaikiui leisti...duoti vaikui suprasti, kad tai yra darbinis įrankis visų pirma, kurio reikės vyresnėse klasėse...o kad tie žaidimai lavina, nelabai tikiu, geriau tada tikrai duoti spręsti matematikos uždavinius ir užimti kita veikla...o jeigu jau labai labai nori, įvesti laiko limitą kiek kartų per savaitę jis turi teisę pažaisti žaidimus...kaip ten sakė status_quo, neužgniaušti smalsumo, kažkaip panašiai...nes kai dar labiau draudi atsiranda dar didesnis noras ir smalsumas daryti atvirkščiai nei liepia tėvai...Asmenine nuomone, kol jis dar šešių metukų, kompas turi užimti labai mažą laiko dalį jo vaikystėje, daugiau gryno oro ir kitos veikos

o, nesureagavau, kad vaikui 6metai ne 6klasė...
tokiu atveju be kompromiso kompą išjunkti.

Daug laiko prie kompiuterio nesėdžiu, nes yra trūgdis- brolis......Daugiausia jis sėdi prie kompiuterio, ir lošia CS'ą(counterį) ........ Vasarą didžiają laiko dalį praleidžiu prie kompiuterio, nes brolis laike užsiemęs prie mopėdų, o aš iš neturėjimo ką daryt kirmyju namie (neturiu draugų, o pagrindiniai draugai yra e-draugai ) ...

O tai su tėvais, prie jokio ežero ar kur nors dar nevažiuojat?

taip mazyle, pradesi keisti savo pasirinkimus kai tikrai bus blogai->kancia. Vadinasi kolkas nera taip blogai, dar gali murgdytis.

Orbit:} - Nuvažiuojam, bet tik kokius 4 kartus į vasarą, 2 dienoms......Šiemet tai išvis tik 2 kartus būvom nes mamai darbas kliūna...Bet ten neįdomu kai mažų vaikų kitos šeimos atsiveža...Tai daug laiko palapynėj praleidžiu...

Mano tėvai mano, kad aš priklausoma nuo kompiuterio. Bet kaip? Jeigu 5 dienas per savaitę man būreliai: pirmadienį muzikos mokykla, antradienį muzikos mokykla, trečiadienį dainavimas, ketvirtadienį dainavimas, penktadienį muzikos mokykla ir dainavimas. Kompui lieka tik savaitgaliai, ir tai, daug rašau, kad ir kompu, bet nemanau, kad nuo rašymo gali išsivystyti priklausomybė. Na, mano tėvams taip atrodo...

Kiek laiko rašai? Ar visada rašai, kada reikia? Ar rašai ir tada, kai kompiuteriu rašyti nebūtina?
Be to, gal paprasčiausiai būdamas/-a dienomis užimta, o savaitgaliais - prie kompiuterio, neberandi laiko savo artimiesiems?

GerdaB- tu nori draugų?

Tave tik pagirti galiu Bet liūdina, kad to tėvai nesupranta. O su jais mėginai kažkaip kalbėtis? Kad, tau kompiuteris tik darbui, o ne šiaip pramogai ar savo malonumui?

Sakiau gi jiems, aiškinau šimtą kartų. Ne, jie taip įsitikinę ir tiek. Sutinku, kad mano elgesys gali būti pasikeitęs, juk augu. To pati šiaip nelabai pastebiu. Manau, kad jiems mano elgesys ( ) nepatinka, ir jie mano, kad dėl to kaltas kompiuteris, bet jeigu taip ir būtų, manau, tai dėl paauglystės. Tik neina niekaip to išaiškinti tėvams . Beje, ačiū

Kiekvienas nori turėti normalių draugų.

Aš nenoriu.

O aš kaip tik norėčiau nes visą laiką draugų už klasės neturiu...O kdl tu nenori?

1. Nenoriu nes tai nieko nepakeis.
2. To ko kažkada norėjau gaunu neprašęs.

Internetiniai žaidimai jau tokie yra NO_LIFE